Į populiariausią paieškos sistemą suvedus klausimą “What is big data?” (kas yra didieji duomenys?) vos per kelias sekundes pateikiama 739 milijonai nuorodų. Toks įspūdingas apibrėžimų skaičius rodo, koks reikšmingas yra šis fenomenas. Realus ir skaitmeninis pasaulis susipina beveik kiekviename lygmenyje, taip sukurdami neaprėpiamus duomenų srautus. Todėl turime sutikti, kad, nepaisant pasirinkto apibrėžimo, didžiuosius duomenis galima vadinti stebuklu, kuris verslui suteikia realią vertę – įskaitant ir apčiuopiamą pelną.

Įžvalgos investicijoms

Didžiųjų duomenų potencialą išnaudojo internetinė filmų ir TV serialų platforma „Netflix“: įvertinusi žiūrovų elgseną ir sociodemografinius profilius, kompanija nusprendė, kad serialo „House of Cards” idėja yra verta jos pinigų. Tai įtikino „Netflix“ investuoti 100 milijonų JAV dolerių ir sukurti 26 serijas, kurios vėliau sulaukė didelio populiarumo. Taigi duomenų analizė jai pelnė devynias „Emmy“ nominacijas.

Tai nėra vienintelis didžiųjų duomenų vertę parodantis pavyzdys. Finansų sektorius tokią informaciją naudoja vertindamas kredito riziką ir reklamuodamas savo produktus. Transporto industrija duomenis pritaiko siekdama sukurti pirkėjų poreikius atitinkantį dizainą ir suteikti jiems daugiau komforto.

Sujungus iš pažiūros nesusijusius duomenis, kuriuos suteikia vis augantis šaltinių skaičius, verslas gali įgyti žinių apie esamus ir potencialius klientus precedento neturinčiu mastu, kurio anksčiau net negalėjome įsivaizduoti. Didžiųjų duomenų panaudojimo galimybės yra tokios pat plačios, kaip ir didieji duomenys.

Nenuostabu, kad kyla klausimas, kaip apsaugoti duomenų potencialą – užtikrinti išskirtines teises į vertę, kurią suteikia ši informacija. Duomenų nuosavybė, autorinės teisės, privatumo ir asmens duomenų apsauga, duomenų bazės saugumas, licencijavimas, saugus duomenų apdorojimas – tai tik dalis teisinių aspektų, kurie susiję su didžiaisiais duomenimis.

Kas teisiškai yra didieji duomenys ir kaip juos apsaugoti?

Įmonės, kurios gauna pajamas iš didžiųjų duomenų, tam, kad užtikrintų bent jau bazinį apsaugos lygį, gali pasitelkti gausybę sprendimų, be to, egzistuoja ir tam pasitarnaujanti teisinė bazė. Tačiau pirma svarbu apibrėžti, kas yra didieji duomenys teisine prasme ir kam iš tiesų jie priklauso.

Kalbant apie susistemintus duomenis (t.y. surinktus vadovaujantis tam tikru metodu arba kriterijais), pirmiausia teisė siūlo duomenų bazių apsaugą. Europos sąjungos direktyvose duomenų bazė apibrėžiama kaip pavienių, individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamų ir metodiškai ar sistemingai išdėstytų kūrinių, duomenų ar kitokios medžiagos rinkinys, kuriam reikalingos (kokybiškai ar kiekybiškai) didelės investicijos į tokio turinio įgijimą, tikrinimą arba pateikimą.

Vis dėlto teisės praktikoje yra pavyzdžių, kai tiek futbolo rungtynių tvarkaraštis arba eilėraščių sąrašas, tiek teismo sprendimų bazė teisinėje sistemoje buvo laikomi duomenų bazėmis. Vadovaujantis šia logika taip pat galima teigti, kad duomenų bazė yra bet kuri saugykla, kurioje laikomi apdoroti analitiniai interneto svetainių lankytojų duomenys arba reklamos kampanijų efektyvumo ataskaitos.

Taigi kam ši informacija priklauso?

Labai svarbu nustatyti ar informacijos rinkinys teisine prasme yra laikomas duomenų baze, nes subjektai, kuriems galioja duomenų bazių apsauga, taip pat gauna ir tam tikrų teisių. Taigi kam jos priklauso?

Įstatymai siūlo „duomenų bazės gamintojo” sąvoką. Tai reiškia bet kurį subjektą, kuris prisiėmė investicijos riziką, susijusią su duomenų bazės kūrimu, o jei paprasčiau – skyrė pinigų sukurti duomenų bazę. Tai gali būti bet kas, kas investuoja į duomenų gavybą ir sisteminimą, pavyzdžiui, interneto svetainė, kuri įsigyja tam tikrus analitinius įrankius, skirtus kaupti, apdoroti ir skelbti statistinius duomenis, arba agentūra, kuri užsako reklamos kampanijos efektyvumo ataskaitą. Toks subjektas turi išimtines teises į duomenų bazę.

Svarbu tai, kad šios teisės gali būti tiek patentuotos, tiek perleidžiamos kitiems, todėl jos gali tapti sutarčių objektu. Ši teisė apima galimybę atsisiųsti duomenis ir vėliau juos pritaikyti. Supaprastinus, tai reiškia, kad visa duomenų bazė arba didžioji jos dalis gali būti perkelta į bet kokią duomenų laikmeną, bet kuriuo pasirinktu pavidalu bei tai, jog šią bazę galima padaryti prieinamą visuomenei (visą arba tik atskiras jos dalis), tokiu atveju jos kopijos gali būti platinamos, taip pat ir internete, be licencijos.

Lenkijos teisinėje sistemoje tokia apsauga siūloma penkiolikai metų nuo duomenų bazės sukūrimo, taip pat numatyta galimybė šį laikotarpį pratęsti. Tuo atveju, jei duomenų bazės savininko teisės buvo pažeistos, galima reikalauti kompensacijos.

Minėtos priemonės apima vien teises, kurias suteikia duomenų bazės apsauga, tačiau yra ir kitų galimybių. Vis dėlto, siekiant rasti geriausią būdą apsaugoti interesus, kiekvieną atvejį teisininkai turėtų įvertinti atskirai. Tam, kad didieji duomenys neišaugtų į didelę problemą.